Gyvybės klausimas – Vyskupas Athanasius Schneideris

Vyskupas Athanasius Schneideris platformoje Fides et Ratio pateikė septyniasdešimties minučių trukmės interviu apie dabartinę Bažnyčios padėtį.

Jame gyvybės klausimas iškyla kaip pamatinis akmuo, ant kurio viskas laikosi arba subyra. Vyskupas Schneideris jį liečia ne kaip moralinį priesaką, o kaip pačios tikrovės matą.

Jis pradeda labai ramiai, beveik klasikine tonacija: bendrasis gėris, šeima, santuoka. Tai, kas iš pradžių atrodo tik įžanga, iš tiesų yra ontologinė prielaida. Jei šeima yra gyvybinė visuomenės ląstelė, vadinasi, gyvybė nėra politinis konstruktas ar valstybės suteikta malonė. Ji egzistuoja anksčiau už valstybę, anksčiau už įstatymą ir anksčiau už bet kokį mūsų susitarimą. Čia juntamas iki 1960-ųjų vyravusios katalikiškos minties pulsas: būtis eina pirma, valia – po to.

Vėliau vyskupas daro esminį posūkį: negimusį vaiką jis pavadina bendrapiliečiu. Tai ne retorinis triukas, o bandymas grąžinti kalbą į tikrovės vėžes. Jei vaikas yra bendrapilietis, jo nužudymas negali būti vadinamas „paslauga“, „pasirinkimu“ ar „teise“. Tai tampa tuo, kas yra iš tikrųjų – pamatinio teisingumo sugriovimu. Kalba čia nustoja būti abstrakti, ji įgauna svorį. Būtent šioje vietoje atsiveria praraja. A. Schneideris aiškiai parodo: problema nėra vien feminizmas, konkreti ideologija ar politinė kryptis. Giliausia šaknis – žmogaus atsiribojimas nuo Dievo nustatytos tvarkos. Tai grynasis tomizmas: atmetus Dievo įstatymą, galiausiai atmetamas ir prigimtinis įstatymas, o pati tikrovė pradeda atrodyti kaip kliūtis žmogaus įgeidžiams. Gyvybė tampa kliuviniu patogumui.

Ši mintis priverčia suklusti: abortas nėra „atsitiktinė nuodėmė“ – tai visos civilizacijos veidrodis. Vyskupas „mirties civilizacijos“ sąvoką vartoja ne dėl dramatizmo, o siekdamas tikslumo. Civilizacija, sistemingai naikinanti silpniausius savo narius, išduoda pati save. Ji gali disponuoti technologijomis, kultūra ar humanistiniu žodynu, tačiau jos vidus jau tuščias.

Svarbu pastebėti: A. Schneideris nekalba iš pykčio, jo tonas nėra isteriškas. Ir tai slegia dar labiau. Jis kalba taip, tarsi konstatuotų faktą: „Štai kur mes esame“. Be iliuzijų ir be pagražinimų. Tai primena Rūpintojėlį, sėdintį ant akmens: jis nešaukia, tačiau jo tyla už bet kokį šūksnį sunkesnė.

Vyskupas nepolitikuoja – jis tiesiog įvardija tiesą. Primena, kad gyvybė vėl turi būti vadinama gyvybe, o negimęs vaikas – asmeniu. Kad visuomenė turi būti matuojama pagal tai, kaip ji elgiasi su silpniausiais. Tai nėra optimizmas – tai ištikimybė tikrovei. Tokia viltis nėra saldi, tačiau ji tikra.

Šis klausimas paliečia mus ne kaip aktyvistus, o kaip žmones, gyvenančius kultūroje, kuri pamažu pratina prie minties, jog kai kurios gyvybės yra „per brangios“, „per sudėtingos“ ar „per nepatogios“. A. Schneiderio balsas čia nėra vien vyskupo balsas. Tai sąžinės balsas, klausiantis: nuo kada mes sutikome šitaip kalbėti apie žmogų?

Nuo kada mes sutikome taip kalbėti apie žmogų?

Klausimas „nuo kada mes sutikome šitaip kalbėti apie žmogų?“ nurodo ne konkrečią datą ar sprendimo protokolą. Jis byloja apie vidinį sutikimą, kuris įvyksta tyliai, beveik nepastebimai. Ne tada, kai kas nors pirmą kartą ištaria klaidingą žodį, o tada, kai mes nebesipriešiname jį priimdami.

Iš pradžių žmogus nustoja būti žmogumi ir tampa „atveju“. Paskui – „problema“. Vėliau – „sprendimu“. Galiausiai – „teise“. Čia niekas nevyksta staiga. Kalba keičiasi pamažu, kaip vanduo, ardantis akmenį. Ir vieną dieną suvokiame, kad apie gyvybę kalbame taip, tarsi ji būtų tik medžiaga, tvarkytina pagal mūsų patogumą.

Vyskupo Schneiderio mąstyme tai itin skaidru: lūžis įvyksta tada, kai žmogus nustoja būti „duotybė“ ir tampa „pasirinkimu“. Kol žmogus suvokiamas kaip dovana, jis yra neliečiamas. Kai jis tampa pasirinkimo objektu, jis neišvengiamai tampa ir atmetimo objektu. Tai jau nebe moralės, o būties klausimas. Šv. Tomas Akvinietis sakytų: Voluntas sequitur intellectum. Kai valia nustoja vadovautis daiktų prigimtimi (būtimi), ji bando pasisavinti Dievo galią – kurti tiesą iš nieko.

Tas „mes sutikome“ nereiškia aktyvaus pritarimo. Dažniau tai reiškia įprotį. Pripratome prie kalbos, kuri panaikina moralinį svorį. Pripratome prie formuluočių, leidžiančių išvengti tiesos aštrumo. Pripratome nebevadinti dalykų tikraisiais vardais, nes tikri vardai reikalauja atsakomybės.

Šio sakinio aštrumas slypi tame, kad jis neapkaltina „jų“ – jis įtraukia ir mus. Ne kaip kaltuosius, o kaip kvėpuojančius tuo pačiu oru. Kalba, kuria kvėpuojame, formuoja mūsų mąstymą net tada, kai jam priešinamės. Tai gili katalikiška įžvalga: nuodėmė nėra tik asmeninis veiksmas, ji gali tapti struktūra, atmosfera, aplinka.

Todėl šis klausimas yra sąžinės pažadinimas. Jis klausia: kurią akimirką mes nutilome, kai reikėjo ištarti „ne“? Kada leidome, kad žmogus būtų apibrėžiamas ne pagal tai, kas jis yra, o pagal tai, kiek jis mums trukdo? Tačiau kartu šis klausimas gelbsti nuo beviltiškumo. Jis reiškia, kad mes vis dar gebame atpažinti klaidą. Jei nebūtų likusios tiesos nuojautos, pats klausimas tiesiog nekiltų.

p.s. „Fides et Ratio“ yra taip pat 1998 m. enciklika apie tikėjimo ir proto santykį