📜 Pasyvaus savęs griovimo mechanizmas ir procesas, kai gyvenimas tampa simuliavimu
Pasyvus savęs griovimas: lėto nykimo tipologija
Žmogus nepadaro vieno didelio blogio. Dvasinė ir moralinė sandara ardomos sistemingai – per daugybę mažų pasirinkimų, mąstymo schemų ir pasyvumo aktų.
Pasyvus savęs griovimas nėra staigus veiksmas. Tai lėtas psichologinės ir dvasinės entropijos procesas, kai asmuo nustoja investuoti į savo ateitį ir vidinę brandą.
I. Laiko ir sprendimo deformacijos
Valios paralyžius ir atotrūkis nuo dabarties
Sprendimo atidėjimas tampa gyvenimo norma (Decidophobia)
.„Rytoj“ veikia ne kaip laikas, bet kaip moralinė slėptuvė, leidžianti išvengti šiandienos reikalavimų. Gyvenimą pradeda valdyti aplinkybės arba kiti žmonės. Veikiame planuojant "rytoj", bet tas "rytoj" niekada neatėja, nes tai ne laiko vieta, o psichologinė pasala – ten galima saugiai pasislėpti nuo šiandienos reikalavimų. Gyvenimas tampa begaline ruošiuomosi, o ne gyvenimu.
- gėris nuolat perkeliamas į hipotetinę ateitį
- valia praranda aktualumą, sprendimas niekada neįgyja formos
Nuolatinio savęs pasiteisinimo mechanizmas
- gyvenama tarsi dar ne galutinai
- planavimas pakeičia veikimą, struktūra – įsikūnijimą.
Simbolinis vartojimas: Tikra patirtis pakeičiama jos simboliu (pavyzdžiui, ne mėgaujamasi kelione, o tik rūpinamasi nuotraukomis socialiniams tinklams). Gyvenimas virsta nuolatiniu ruošimusi, kuris niekada neperauga į veikimą.Ateities atsisakymas: Planai tampa teoriniai. Žmogus kalba apie tai, ką „reikėtų“ padaryti, bet viduje nebetiki, kad tai įvyks. Gyvenama nuolatinėje „laukiamojo“ būsenoje.
II. Atsakomybės atidavimas ir sąžinės neutralizavimas
Išorinio priežastingumo perkėlimas
- Kaltė perkeliama aplinkybėms, sistemoms ar epochai.
- Sąžinė nebevertina – ji tik komentuoja.
Nuolatinio savęs pateisinimo mechanizmas
- kiekvienas veiksmas turi racionalų paaiškinimą
- klaida nebeįvardijama kaip klaida, todėl nebeauga
Minimalios atsakomybės etika
- daroma tai, kas nepriekaištinga, bet ne tai, kas vaisinga
- teisingumas atsiskiria nuo meilės pertekliaus
Kaltė visada tenka kažkam kitam (aplinkai, sistemai, blogai dienai). Savo veiksmai visada turi "logišką" paaiškinimą. Etika sumažinama iki minimalizmo: "Aš nieko blogo nepadariau", bet pamirštama, kad etika yra ir daryti gėrį. Teisingumas atsiriboja nuo dosnumo.
III. Atotrūkis tarp žinojimo ir būvimo
Teorinio dvasingumo redukcija
- dorybė lieka kalboje ir mąstyme
- praktinis habitus nesusiformuoja
Nuomonės substitucija veiksmui
- teisinga pozicija laikoma pakankamu moraliniu veiksmu
- sąžinė nuraminama be pastangos
„Aš jau žinau“ - uždarumas
- tiesa atpažįstama, bet nebepriimama kaip reikalaujanti
- protas virsta archyvu, ne formavimo vieta
Žmogus žino visas tiesas ir dorybes, bet jos tėra intelektualinė nuosavybė, kaip knyga lentynoje. Užtenka turėti "teisingą nuomonę" – ir jaučiamasi moraliai vykdęs pareigą. Protas tampa muziejumi, ne dirbtuve.
IV. Gyvenimo vienybės praradimas
Fragmentuoto gyvenimo struktūra
- mąstymas, tikėjimas ir kasdieninė praktika gyvena lygiagrečiai
- nėra vidinės sintezės, todėl nėra kryptingo augimo
Vidinės hierarchijos nebuvimas
- viskas laikoma vienodai svarbiu
- energija išsiskaido, tikslas ištirpsta
Vienoje gyvenimo dalyje (pvz., tikėjime) žmogus kalba apie meilę, kitoje (darbe) – veikia savanaudiškai. Tarp jų nėra tiltų. Dėl to nėra vieningo, kryptingo judėjimo link tikslo. Energija išsisklaido.
V. Augimo ritmo iškreipimas
Iškreipiamas normalus augimo procesas, kuriam būtinas ir įtempimas, ir laikas.
Komforto absoliutinimas
- diskomfortas laikomas blogiu
- saugumas pasirenkamas vietoj brandos
Bet koks diskomfortas (iššūkis, sunkumas) automatiškai laikomas blogiu, nors jis dažnai būtinas brandai.
Procesų skubinimo klaida
- greitis iškeliamas virš gilumo
- augimas tampa paviršinis ir trumpalaikis
Vertinamas greitis, o ne kokybė. Rezultatas – paviršutiniškas augimas.
Nuovargio absolutizavimo būsena
- nuovargis paverčiamas galutiniu argumentu
- poilsis nebeatstato, o legitimizuoja pasitraukimą
Nuovargis tampa universalia prisitaikėlio priežastimi, leidžiančia viską sustabdyti. Poilsis virsta neveikimo kauke.
VI. Santykio su tiesa deformacijos
Selektinės tiesos praktika
- priimama tai, kas nieko nekainuoja
- sąžinė tampa redakcija, ne liudijim
Autoritetų instrumentalizavimas
- mokytojai cituojami tam, kad jų būtų neklausoma
- autoritetas virsta skydu nuo atsivertim
Priimama tik ta tiesos dalis, kuri nekelia grėsmės ar nereikalauja pokyčių. Autoritetai (mokytojai, filosofai) naudojami ne kaip vadovai, o kaip skydai – jų autoritetu remiantis galima atmesti kitus reikalavimus (aš jau žinau, ką jis sako, man nereikia klausytis).
VII. Santykio su savimi nukrypimą nuo tikrosios formos, prasmės ar tvarkos
Palyginimo su kitais schema
- Savivertė grindžiama kitais, ne pareiga
- Gimsta arba puikybė, arba pavydas – abu sterilūs
Energija išeikvojama ne savo keliui eiti, o stebėti ir vertinti kitų kelius. Tai gimdo arba puikybę ("aš geresnis"), arba pavydą ("jie geresni") – abu jausmai yra sterilūs, jie neduoda jėgos augti, tik suardo vidinę ramybę.
VIII. Lėta nykimo dinamika
Lėtas nusileidimo principas
- Toleruojami (einama prie kompromiso) maži nuokrypiai
- Slenkanti riba: norma slenka, sąžinė adaptuojasi
Vidinio konflikto vengimas yra pagrindinis variklis, kodėl asmuo nesipriešina nykimui
- Prioritetų painiojimas: ramybė laikoma aukštesne už tiesą
- Aukščiausia vertė: augimas sustabdomas vardan stabilumo
Nuosaikumo supainiojimas su vidutinybe
- Siekiai ir idealai: didesnis gėris laikomas pavojingu
- Dorybės redukcija: dorybė redukuojama iki saugaus, niekur nevedančio atsargumo
Didieji siekiai, aukšti idealai laikomi pavojingais ir nerealistiskais. Dorybė sumažinama iki saugaus, niekur nevedančio atsargumo.
Išvada
Ši tipologija apibūdina lėtą ir sisteminį ištuštinimą. Tai yra gyvenimo būdas, kai žmogus išvengia rizikos, konflikto ir diskomforto, bet tuo pačiu išvengia ir gyvenimo esmės – augimo, brandos, prasmės ir tikrojo įsikūnijimo. Tai psichologinis ir dvasinis fenomenas, kuris aptinkamas tiek asmeniniame gyvenime, tiek organizacijose ar visuomenėse.
Post a Comment