Rožančius kaip ontologinis inkaras ir pogrindžio Bažnyčios dujokaukė: Apokaliptinė Fatimos ir Kijevo Rusios dvasinė ašis

1 skyrius: Skęstantis krikščioniškosios civilizacijos laivas

Kokią priemonę Švenčiausioji Mergelė Marija paliko žmonijai, kad ši išsigelbėtų nuo artėjančios visuotinės religinės apgaulės?

Norint suprasti Fatimos įvykių esmę, reikia pasitelkti seną Bizantijos tėvų pamėgtą vaizdinį. Įsivaizduokite motiną su vaikais, kurie jau ilgus metus gyvena sename gyvenamajame laive. Jiems tai nėra tiesiog medinė transporto priemonė – tai jų namai, jų prieglobstis, jų saugus ir vienintelis mažasis pasaulis. Čia jie praleido savo dienas: kartu sėdėjo prie stalo, valgė, ilsėjosi ir meldėsi, pažindami kiekvieną lentos girgždesį ir kiekvieną užuovėjos garsą. Vaikai jaučiasi saugūs, nes jų žvilgsnis neaprėpia horizonto. Tačiau motina mato tai, kas paslėpta nuo jų akių – ji mato artėjančią ciklono audrą. Ji žino, kad šis laivas yra per senas ir neatlaikys stichijos smūgių. Ši audra nebus trumpalaikis vasaros lietus; ji bude griaunanti, negailestinga ir neabejotinai sudraskys jų dvasinę pastogę į šukes.

Jei laivas nuskęs, vaikams liks vienintelė viltis – plikomis rankomis pasiekti kietą krantą. Ką tokią akimirką daro išmintinga ir mylinti motina? Ji neišpuola į paniką ir nelaukia, kol įsisiautėjusios bangos išdaužys langus ir užtvindys kajutes. Ji veikia iš anksto: ji užvelka jiems gelbėjimosi liemenes, ji kantriai moko juos plaukimo technikos ir ruošia juos tam dvasiniam faktui, kad teks išgyventi be laivo paramos, kol jų kojos pajus tvirtą žemę.

Štai kas iš tikrųjų yra Fatima.

1917 metų gegužės 13 dieną Dievo Motina atėjo pas savo vaikus, nes matė artėjančią audrą. Ji matė, ką atneš XX amžius: karus, revoliucijas, totalitarinius persekiojimus, visuotinę apostazę, bažnyčių išniekinimą, sugriautas šeimas, sužlugdytas tautas, pasimetusius ganytojus ir nuo sakramentų atskirtas sielas. Tautų sunaikinimą, kaip ji pati sakė.

Maža to, ji matė ateinančią religinę apgaulę, apie kurią Viešpats kalbėjo Evangelijoje, o Bažnyčia – savo katekizme. Ji matė laiką, kai pavojus kils ne tik iš išorinio persekiojimo, bet ir iš sumišimo Bažnyčios viduje. Pačioje sieloje. Tai metas, kai krikščionims reikės ištverti ne tik kalėjimus, skurdą, trėmimus ar smurtą. Reikės ištverti melą, užmaskuotą šviesa: gailestingumą be atgailos, vienybę be tiesos ir kultą be aukos. Iš esmės – religiją be jos Sūnaus, Jėzaus Kristaus. Marija matė, kad krikščioniškosios civilizacijos laivas skęsta. Todėl ji davė savo vaikams Rožančių – kaip gelbėjimosi liemenę, kaip plaukimo pamokas, kad jie išgyventų.

2 skyrius: Teologinis atsakas Rytų kritikams ir kosminis laiko lūžis

Čia ir iškyla esminis, kietas klausimas, kurį dažnai tenka išgirsti dvasinėse kryžkelėse: kodėl Mergelė Marija Fatimoje mums davė būtent Rožančių? Pasigirsta balsų – ypač iš kai kurių Rytų krikščionių stačiatikių stovyklos, – kurie numoja ranka ir sako, kad Rožančius jiems netinka, kad tai vėlyvas, juridizuotas, sausas vakarietiškas pamaldumas, svetimas Rytų mistinei dvasiai.

Seni, rėžkime tiesiai – tai yra teologinis niekalas. Šis pamaldumas nėra koks nors izoliuotas Vakarų dvasininkų išmislas – jie yra iki paskutinio kablelio visiškai, šimtu procentų pagrįstas Šventuoju Raštu. Kas yra „Sveika, Marija“? Tai ne kas kita, o arkangelo Gabrieliaus dangiškasis pasveikinimas ir šventosios Elžbietos pranašiškas šūkis, ištartas Šventojoje Dvasioje. Kas yra „Tėve mūsų“? Paties Viešpaties Jėzaus Kristaus paliktas žodis. Rožančius yra Šventasis Raštas ant karoliukų.

Tačiau kai rašome apie teologinį atsakarą stačiatikiams, nereikia sustoti vien ties maldų citatomis. Įkelkime tą betoninį, mistinį faktą, kurį jie patys privalo atpažinti. Kai Fatimoje 1917 m. spalio 13 d., 13:30 val., vyko didysis Saulės stebuklas – paskutinis ir baisiausias dangiškasis ženklas  – kitoje Europos pusėje, Rusijos marijiniuose centruose Kazonėje ir Permėje, laikrodis rodė 16:00–17:00 valandą . Liturgiškai ten tikintieji jau buvo susirinkę į šventoves ir giedojo vešperus . Ten buvo švenčiamas Švenčiausiosios Dievo Motinos globos ir užtarimo šventės (Pokrova) budėjimas .

Kol Vakarų skeptikai ir bedieviai Portugalijos laukuose gūžčiojo pečiais ir drebėjo prieš krintančią dangiškąją ugnį, Rytų krikščionys realiu laiku giedojo vešperus apie Mergelės Marijos atėjimą ir Jos omoforą (skraistę), saugantį pasaulį nuo pražūties . Tai nėra atskiras, uždaras Vakarų Bažnyčios reikalas – Fatima realiu laiku išpildė Rytų liturgiją . Tai, ką Rytų krikščionys tą akimirką giedojo iš knygų, Vakarų vaikai realiu laiku išvydo danguje.

3 skyrius: Skaitmeninis karo laukas – Dirbtinis Intelektas ir apokaliptinis Izaijo ryšys

Kodėl Marija Fatimoje mums davė Rožančių? Todėl, kad ji žinojo: jos vaikams reikės būdo išsaugoti protą, atmintį ir vaizduotę gyvą Kristuje, kai aplinkinis pasaulis pradės skęsti dvasiniame mele. Ateinantis Bažnyčios persekiojimas smogs ne tik pastatams, kunigams, altarams ar sakramentams. Jis klastingiausiu būdu užpūs krikščioniškąjį protą. Jis užtvindys vaizduotę nerealumu.

Čia savo vaidmenį atliks dirbtinis intelektas ir propaganda. Mūsų protui bus sunku atskirti tikrovę nuo iliuzijos. Sielos bus ištreniruotos tamsą vadinti šviesa, vergiją – laisve, nuodėmę – gailestingumu, o sąmyšį – išmintimi. Antikristą jie vadins Taikos Karaliumi.

Štai kodėl šventasis Paulius laiške romiečiams sako: „Ir nesitapatinkite su šiuo pasauliu, bet pasikeiskite, atnaujindami savo mąstymą, kad galėtumėte ištirti, kas yra Dievo valia, – kas gera, tinkama ir tobula.“ (Rom 12, 2) Kaip? Atsinaujindami dvasia. Tai yra mūšis. Kova su ateinančia didžiąja religine apgaile vyksta mūsų prote. Rožančius išvalo vaizduotę ir grąžina protą į tikrovę. Kristus yra tikrovė.

Šį vaizduotės ir slėpinių mūšį puikiai paaiškina tipologinis „Viešpaties kalno“ vaizdinys iš Rytų Pokrovos budėjimo liturgijos, paimtas iš Izaijo pranašystės. Bažnyčios Tėvai šį kalną visada matė kaip Švenčiausiąją Mergelę. Moteris, apsisiautusi saule Fatimoje, paverčia Izaijo pranašautą paskutiniųjų dienų „Viešpaties kalną“ gyva, kosmine tikrove. Kol Vakaruose Saulė atrodė krentanti – kas simbolizuoja dvasinį krikščioniškosios civilizacijos saulėlydį – Rytuose liturginis laikas jau žengė į sekmadienį. Jie jau buvo įžengę į „mažąją Velykų“ dvasinio prisikėlimo šviesą. Tai, kas Vakaruose merdėjo, Rytuose per liturgiją jau buvo prikeliama naujam amžiui .

4 skyrius: Anamnezė prieš amneziją – liturgijos svoris

Fatima nebuvo tiesiog naujas pamaldumas ar įspėjimas. Tai buvo evakuacijos planas iš skęstančio laivo, kad pasiektume krantą.

Kad suprastume Rožančiaus svorį, turime pradėti nuo krikščioniškoho gyvenimo centro – Eucharistijos. Eucharistija yra židinys, altorius, Kristaus auka, vėl sudabartinta Tėvui. Sakramentuose į Kristaus slėpinį mes įžengiame ne per prisiminimą, o per dalyvavimą. Teologijoje tai vadinama anamneze – Bažnyčios įtraukimu išganomajame Dievo darbe čia ir dabar. Prie altoriaus krikščionis ne šiaip galvoja apie Golgotą – jis pastatomas priešais Golgotą. Jis ne mąsto apie tuščią kapą – jis stovi priešais jį.

Marija žinojo, kad ateina baisus klausimas: kas bus, kai jos vaikai nepasieks sakramentų? Kas bus, kai neliks kunigų, kai bažnyčios bus uždarytos, o Eucharistija bus nepasiekiama? Kas bus, kai laivas suduš, kai ganytojai tylės, o visas pasaulis bus girtas nuo šios surogatinės religijos?

Marijos atsakymas buvo Rožančius.

Rožančius nėra Eucharistija ir jis niekada nepakeis sakramentų. Tačiau kai tikintieji ne dėl savo kaltės yra atkirsti nuo altoriaus, Rožančius išlaiko Kristaus slėpinius gyvus sieloje. Sakramentai mus įskiepija į Kristų per dalyvavimą, o Rožančius – per kontempliaciją. Kai nėra kunigų ir bažnyčių, Rožančius leidžia sielai mistiškai gyventi Kristaus gyvenimu. Tarp visų Bažnyčios pamaldumo formų Rožančius stovi arčiausiai sakramentinio gyvenimo. Jis nepakeičia altoriaus, bet išlaiko sielos žvilgsnį nukreiptą į jį. Tai Bažnyčia, kuri telpa kišenėje. Tai pogrindžio Bažnyčios dujokaukė. Tai gelbėjimosi liemenė, kurią Marija davė savo vaikams prieš užeinant audrai.

 5 skyrius: Istorinis kankinystės epas – Meksika, Ispanija ir Hrušivo preambulė

Ši audra jau buvo užklupusi Meksiką per antikatalikiškus persekiojimus ir Kristeros karą praėjusio amžiaus trečiajame dešimtmetyje. Konflikte žuvo beveik 100 000 žmonių. Kunigai buvo medžiojami kaip žvėrys, bažnyčios uždarytos, o viešos pamaldos uždraustos. Kankiniai mirė su šūkiu: „¡Viva Cristo Rey!“ (Tegyvuoja Kristus Karalius!). Ta pati audra ketvirtajame dešimtmetyje smogė ir Ispanijai. Žuvo tūkstančiai dvasininkų, vienuolių ir vyskupų. Žuvo pasauliečiai katalikai, buvo deginamos bažnyčios, niekinami altoriai. Su vienuolėmis buvo elgiamasi šlykščiai, tačiau apie tai liberalioji istorija tyli.

Sustokime, seni, ir atmerkime akis: Fatima nebuvo pats pirmasis perspėjimas šiai dvasinei geografijai. Likus trejiems metams iki Portugalijos įvykių – pačiais kruvinų skerdynių išvakarėse, 1914 metais – Švč. Mergelė Marija pasirodė nedideliame Hrušivo kaime, esančiame Ukrainoje . Ten, tame kankinių žemės lopinėlyje, ji tiesiai šviesiai išpranašavo užeinančią baisią bedievystės tamsą iš Rusijos, artėjantį visuotinį Bažnyčios nukryžiavimą, bet kartu – ir būsimą Ukrainos laisvę po ilgų kančios dešimtmečių . Slaviškasis dvasinis frontas buvo pažymėtas Marijos pėdomis dar prieš tai, kai apie jį sužinojo Vakarų pasaulis .

 6 skyrius: Už geležinės uždangos ir Kijevo paslaptis

Atsigręžkime už geležinės uždangos – kas vyko su krikščionimis Lenkijoje ar Rumunijoje. Jie ištvėrė slaptąją policiją, informatorius, valstybės kontroliuojamas bažnyčias, pogrindžio pamaldas ir slaptus krikštus. Ukrainoje visi graikų katalikų vyskupai buvo tiesiog nušluoti – išvežti į Sibirą ir daugiau nebepamatyti. Tik keli buvo paleisti prieš pat mirtį. Tokia yra tikroji XX amžiaus istorija. Pažvelkite į krikščionis Šiaurės Korėjoje ir Kinijoje. Vis dėlto Bažnyčia išliko. Sakramentai praėjusiame amžiuje daugeliui katalikų šiose šalyse buvo reta prabanga. Kaip jie išlaikė tikėjimą? Per Rožančių.

Kai rašome apie šią nepalaužiamą Kijevo Rusios kankinystę, turime sujungti taškus su tuo, ką žinojo patys giliausi Vatikano insaideriai. Buvęs Vatikano sekretorius, kardinolo Bea patikėtinis tėvas Malachi Martinas, savo akimis matęs ir skaitęs tikrąjį Trečiosios Fatimos paslapties tekstą, paliko mums aiškų ir griežtą perspėjimą: „Neišleiskite Kijevo iš akių.“ 

Jis dešimtajame dešimtmetyje, dar prieš visus dabartinius geopolitinius lūžius, aiškiai pasakė, kad išganymas ir dvasinis merdėjančio Vakarų medžio atgimimas ateis iš Rytų, o Kijevas ir Rusija stovės pačiame šio slėpinio centre . Šis atgimimas ateis per orientalines, Rytų apeigas – per tą pačią tikrąją Kijevo dvasinę įpėdinę, Ukrainos Graikų Katalikų Bažnyčią, kuri sovietiniuose gulaguose praliejo marias kraujo, bet neišsižadėjo ištikimybės Petro Sostui .

7 skyrius: Žvėries mechanizmas – atminties ištrynimas

Tai senas, pažįstamas scenarijus. Pirmiausia ateina valstybė ir izoliuoja altorių. Tada įbauginamas kunigas. Tuomet sukompromituojamas arba nutildomas vyskupas. Religija išstumiama į privačią erdvę, o vėliau asmeninis tikėjimas prilyginamas valstybės išdavystei. Galiausiai tikintiesiems liepiama gyventi be šventosios atminties. Praradę atmintį, jie praranda tapatybę. Praradę tapatybę, jie netenka gebėjimo priešintis. O kai nelieka pasipriešinimo, jie jau priklauso melui – žvėriui.

Štai kodėl Marija Fatimoje įdėjo Rožančių į vaikų rankas. Jis pakankamai mažas, kad paslėptum, ir pakankamai stiprus, kad atstatytum civilizaciją. Jį galima kalbėti kalėjimo kameroje, gulago bunkeryje, sugriautame mieste ar tamsiame miegamajame, kol išorinis pasaulis pamiršta Dievą.

8 skyrius: Slėpinių anatomija – išgyvenimo kursas prote

Turime suprasti, kodėl Rožančius toks galingas prieš religinę apgaulę. Rožančius protui duoda ne šiaip žodžius – jis duoda tikrovę.

Džiaugsmingieji slėpiniai moko sielą, kad Dievas į istoriją žengia tyliai, per Marijos „taip“ – per skurdą, paklusnumą ir paslėptus metus. Mąstydamas Rožančiaus Kančios slėpinius, protas mokosi kentėti netampant žvėrimi. Mokosi patirti išdavystę neapakant apmaudu, būti apnuogintas neprarandant orumo ir būti nukryžiuotas neišsižadant meilės. Garbingieji slėpiniai moko sielą, kad mirtis nėra galutinė valdžia. Kapas yra laikinas. Dvasia nužengia ir mus atgaivina. Dievo Motina jau dabar rodo, kuo Bažnyčia turi tapti, kai bus vainikuota danguje.

Rožančius yra krikščioniško proto ir vaizduotės išgyvenimo kursas. Tai svarbu, nes religinė apgaulė prasideda būtent vaizduotėje, dar prieš jai tampant žmogaus sukurto Tikėjimo išpažinimo kartojimu. Pirmiausia siela įsivaizduoja: nuodėmę kaip išlaisvinimą, o tik tada pradeda ja tikėti; paklusnumą kaip priespaudą, o tik tada jį atmeta; kryžių kaip pralaimėjimą, o tik tada nuo jo bėga; pasaulį esant tikresnį už Kristų, o tik tada pradeda pasaulį garbinti. Štai kaip veikia apgaulė.

9 skyrius: Vidinis išskobimas ir užtemdyti sakramentai

Žvėris dažniausiai nepradeda nuo reikalavimo iškart išsižadėti Kristaus. Pirmiausia jis išmoko jus Kristų prisiminti neteisingai. Tada – priimti surogatinį Kristų, Kristų be kryžiaus. Kristų, kuris skelbia gailestingumą be atgailos, bažnyčią be dogmų, Eucharistiją be aukos ir karalystę be teismo. Jis nori, kad patikėtume taika be tiesos. Tai religinė apgaulė, kuriai išgyventi mus paruošė Marija.

Netikram pranašui nereikia naikinti religijos. Jam tereikia išskobti jos vidų. Jis gali palikti žodyną, bet išsiurbti prasmę. Gali palikti žodį „gailestingumas“, išmesdas atgailą. Gali palikti žodį „vienybė“, pašalindamas tiesą. Gali palikti žodį „garbinimas“, panaikindamas auką.

Pavojus – tai nebūtinai bažnyčia užrakintomis durimis, kaip Ukrainoje ketvirtajame dešimtmetyje. Kartais tai bažnyčia atviromis durimis, bet be atminties. Nebūtinai sudaužytas altorius. Ne, kartais altorius paliekamas stovėti, kol aukos prasmė nuo jo tyliai ištrinama. Žvėris pasakys: „Mums nereikia prieš šiuos žmones kelti kalavijo. Mes tiesiog sukelsime jiems persekiojimą per sumaištį.“

Štai kodėl mums buvo duotas Rožančius. Štai kodėl jis toks svarbus dabar, XX ir XXI amžiuje. Modernus pasaulis sielas grobia per vaizdus, ekranus, šūkius, propagandą ir pornografiją. Rožančius susigrąžina vaizduotę. Jis iškelia protui angelą, mergelę, kūdikį, sodą, tuščią kapą ir šlovėje vainikuotą karalienę. Tai nėra dekoracijos. Tai išgyvenimo architektūra. Mes statome savo vaizduotėje piliorius, kurių neįmanoma išgraužti, kai mus užplūsta melas. Tai vaizdiniai, leidžiantys krikščioniškam protui išlikti sveiko proto, kai visi ir viskas aplinkui išprotėja.

Netikras pranašas nori pasaulio, kuriame žmonės nebeo skirtų stebuklų nuo manipuliacijų, garbinimo nuo vaidybos, o tiesos nuo propagandos. Rožančius grąžina tikrovės tvarką. Jis sako: Įsikūnijimas yra tikras, kryžius yra tikras, dangus yra tikras, pragaras yra tikras ir Kristus yra tikras. O visa, kas tave skiria nuo Jo, yra melas.

10 skyrius: Apokaliptinė atomazga ir Karčioji žvaigždė

Ši audra dar nesibaigė. Fatimoje, kurią šiandien minime, Dievo Motina kalbėjo apie ištisų tautų sunaikinimą. To mes dar nematėme. Matėme tik persekiojimą. Vadinasi, didžioji Fatimos paslapties dalis dar tik laukia dvasinės atomazgos. Ateinantis išmėginimas nebūtinai atrodys kaip kalėjimai ar sušaudymo būriai. Labiausiai tikėtina, kad tai bude sumaištis, skleidžiama valstybės ir aukštų Bažnyčios hierarchų – kaip Judo ar Kajafos laikais.

Nesistebėkite, jei tai išvysite Bažnyčios viduje. Tai bus bažnyčios, kurios išoriškai atrodys atviros, bet bus ištuštintos nuo tikėjimo. Tai bus paslėpti, užtemdyti sakramentai (tarytum saulės ar mėnulio užtemimas*), suminkštinta doktrina, susilpnintos šeimos ir sielos, ištreniruotos pamiršti Kristaus pavidalą bei Jo veido grožį.

Ši apokaliptinė atomazga jau turi savo visiškai apčiuopiamus, fizinius randus mūsų dvasinėje geografijoje. Kas yra Černobylio katastrofa, užeidusi toje pačioje kankinių žemėje, jei ne kraupus Šventojo Rašto išsipildymas? Ukrainiečių kalba žodis „Černobylis“ reiškia ne ką kitą, o karčiąją pelynų žolę – Mėtelę.  Tai tiesioginis Apreiškimo knygos 8 skyriaus aidas, kur pranašaujama apie danguje krentančią žvaigždę Mėtelę, užnuodijusią ir apkartinusią trečdalį žemės vandenų .

Tai, ką tironai ir bedieviai savo laboratorijose bei reaktoriuose daro mikroskale su atomais, išlaisvindami naikinančią ugnį, yra tik fizinis atspindys to, ką Žvėris daro dvasinėje realybėje . Marija Fatimoje perspėjo būtent apie šį visuotinį, totalų vaizduotės, proto ir krikščioniškosios būties užgrobimą. Tačiau proto atnaujinimas vis tiek bus čia pat – jūsų pirštuose, ant karoliukų. Štai kodėl Fatima svarbi. Rožančius yra ta paslėpta, po apsiaustu nešama dvasinė žarija, ta auksinė gija, kuri laiko žmogaus protą pririštą prie Kristaus realybės, kai visas likęs pasaulis bando šią giją brutaliai nukirpti.

* teologiniuose tekstuose naudojama ši frazė: Sacramenta obtenebrata (nuo žodžio „obtenebratio“ – visiškas sutemdymas, tamsos užleidimas)